Agurkai

Anksčiau buvo rašyta, kad kyla problemų su agurkais. Atsirado kažkokie paslaptingi graužikai, kurie ėmė ir pridarė skylių agurkų lapuose. Agurkai mulčiuoti, po tiekos lietaus, matyt prisikvietė nemaža gyvūnėlių savo puotai. Puolėm ieškoti informacijos ir pagalbos forume (gamtinės žemdirbystės). Gavom patarimą paploninti mulčą, ir pabarstyti ant jo juodos žemės.

Pasirodo agurkai yra pakankamai lepūs ir naujokui mulčiuotojui gana sunku juos sėkmingai užauginti. Ėmėmės greitų veiksmų ir puolėm gelbėti mūsų gelstančius skylėtus agurkus. Norisi žiemą skanauti savais agurkėliais, ne kokiais maximiniais....

Kad jau kartas eksperimentuojam su savo daržu, tai ir šį kart leidomės į eksperimentus. Vieną lysvę padarėm kaip forume patarė - paploninom mulčą ir užbėrėm juodos žemės. Tuo bandyta juos sušildyti, mat kai orai atvėsta, lietūs merkia, po mulču drėgna ir šalta. O agurkai labai mėgsta šilumą, tai reikia, paploninti mulčą ir dar užberti juodos žemės, kad saulutė prasiskverbus pro debesis greičiau sušildytų agurkėlį. Dar vieną lysvę palikom kaip buvo - su storu mulčo sluoksniu. Buvo įdomu ar susidoros patys agurkai su tais skylamušiais. Likusias dvi vagas palikom mulčiuotas, be žemių, o tik pajudinom mulčą, kad deguonies į jį daugiau patektų. Po lietaus vis tik buvo labai jau suplūktas mulčas.

Praėjo pora savaičių, agurkai sužydėjo gausiai, lietūs vis rečiau rodėsi, saulytė pakaitino... Sužaliavo mūsų visi agurkai, pradėjo lipt iš lysvių, susipynė į vieną didelę žalią masę. Visi mūsų eksperimentai buvo sėkmingi, net ir ta lysvė, kuri buvo visiškai neliesta ir palikta skylamušiams, suvešėjo, sužaliavo, net gražu žiūrėt.

Kur ne kur pro agurkus ir mulčą prasimušė balandos ir kitos žolės. Bandžiau jas su pjautuvu kažkiek praretinti. Bet tik vietomis gavosi, nes agurkai kai reikalas apsiviję balandas, kimbasi į jas ir bando lipti. Nu negi aš jiems atramas nupjausiu - lai lipa jei jiems jau taip gerai.

Šiandien ir derliaus prisiskynėm nemažai. Jau savaitę vis po vieną kitą agurkėlį kremtam, o va dabar padarėm rimtą "reviziją" lysvėse ir gerą puskibirį turto prisirinkom.

Derlius jau skinamas kiekvieną dieną, nespėji, pro vienas daržoves "prasinešti", žiū - jau ir kitos sunokusios, laikas skabyti. Žirniai jau į pabaigą eina, sėklai dar paliksim, kad pasibrandintų, o va šparaginės tik dabar prasidėjo ir su malonumu keliauja į puodą....

Pirmasis derlius

Pagaliau atėjo tas ilgai lauktas metas, kuomet gali nueiti į šalimais augantį daržą, pasiskinti daržovių ir tuoj pat jas supjausčius pagaminti šeimynai pietus.

Nors, ridikėliai, salotos ir krapai jau senokai užderėjo, bet iš jų tik salotas pagaminti galima ar pagardinti sriubą...

Ankstyvieji kopūstai jau susuko pirmąsias galvas. Įspūdingai atrodo lysvėj tokia didelė žalia masė.

Pirmieji žirneliai jau prieš kelias dienas buvo nuraškyti. Dabar su kiekviena diena jų vis daugiau prisiskabom. Labai skanu tiesiog lysvėj krimsti šiuos žalius saldėsius. Žirnių labai daug pasisėjom. Po savaitės turbūt jau kibirais juos rinksim, kai visi pradės masiškai nokti.

Jau ir pirmosios morkytės paaugo. Nors dar mažutės, tik piršto storumo, bet jau saldumas to pirmojo pirštelio....

Kitas derlius dar tik auga, bet jau ne už kalnų ir jo pirmieji vaisiai. Cukinijos jau auga. Tiesa šiemet kažkodėl jos sunkiai vaisius augina. Jau antra maža cukinijėlė pradėjo nuo galo pūti. Bet kelme dar trys ar keturios auga, tai tiesiog pirmasis derlius bus vėliau.

Kiti moliūginiai, kurie buvo tiesiai į lysvę sėti, ir po to perkelti į velėną, jau žiedus skleidžia. Kol kas dar ne visi, bet žiedų užuomazgų jau visi turi. Tikėkimės, kad ir vaisių spėsim sulaukti.

Jau ir pirmuosius brokolių žiedus pavyko aptikti. Tiesa dar mažyčiai, bet vis džiaugsmas nudiegia išvydus nors tokius rezultatus. Tik kalafiorai kol kas savo žiedynų nerodo. Bet mes kantrūs - mokam laukti.

Pomidorai tiek lauke, tiek šitnamyje jau aplipę uogom, tik spalvintis dar neskuba.

"Dauginasi kaip triušiai"

Yra posakis: "Dauginasi kaip triušiai". Atrodo, kad tai taip lengva, greita ir net pastangų nereikalauja. Bet kai pradedi gilintis, tai kuo toliau į mišką - tuo daugiau medžių.

Sulaukėm laiko, kada jau mūsų triušiukai paaugo ir subrendo dauginimuisi. Bet čia ir prasidėjo abejonės, dvejonės ir supratimas,kad ne viskas taip paprasta kaip kartais kalbama.

Kad triušius sukergt reikia pirmiausia, kad patelė rujotų. O ji pasirodo nerujoja kaip šunys, jos tiesiog truputį fiziologiškai pasikeičia ir tiek. Reikia mokėti dar atskirti ar čia rujojanti ar ne patelė. Tada jau galima ją su patinu sukergt. O kergiant reikia patelę dėti pas patiną į narvą. Mes aišku sužinojom tai per vėlai ir dėjom atvirkščiai.

Ką jie ten tam narve išdarinėja mums nepavyko pamatyt. Baisiai jau tamsūs tie mūsų narvai. Triušiai mus lengvai gali matyt, o mes juos sunkiai. Kaip ir priklauso pagal triušių prigimtį - suteikėm jiems urvo jausmą. Bet nuo to mums ne geriau.

Na nieko. Sukergėm... beveik po poros savaičių viską pakartojom... Aišku ir vėl pirmiau padarėm,o tik po to pradėjom masę literatūros skaityti. Pasirodo reikėjo po 5 dienų pakartoti, o ne po 2 savaičių. Kas jau padaryta, tas padaryta.

Dabar toliau eksperimentuosim ir lauksim. Suprasti, kad laukiam triušiukų irgi dar nemokam. Tik prityrę triušininkai apčiuopiant gali suprasti, kad triušė laukiasi. Mes visai žali triušininkai, tai mums lieka tik laukti.

Paskutinis liapsusas - narvų valymas. Nusprendėm, kad prieš sueinant terminui iki gimdymo(triušių nėštumas trunka apie 1 mėn +- 2-3 dienos) reikia narvus išvalyti. Gi po atsivedimo negalima triušės ir triušiukų nervinti, tai nebus kaip to narvo išvalyt. Išvalėm, su visais triušių išėmimais. Sniegutė net ant žemės nuo rankų nušoko. O po to atsivertėm knygą ir žiū kas ten parašyta - "Likus 15-20 dienų iki kergimo rekomenduojama švariai išvalyti narvą, kad nėštumo metu netrukdyti triušės. Nėštumo metu triušių negalima judinti, gąsdinti, net triukšmauti šalia narvo. Juos gąsdina net netikėti stiprūs garsai". Na ką. Vėl prisidirbom. Dabar lieka tik laukti. Kokios to prisidirbimo pasekmės.

Nuo šiandienos liko vos kelios dienos iki pirmojo menamo gimdymo. Ar bus triušiukų, ar ne - sužinosim vėliau. Gal jos net nesilaukia. Gyveni žmogau ir mokaisi.

Bet dėl visa ko sukalėm triušiams lizdadėžę. Sukalėm pagal knygos brėžinius, na trupučiuką pamažinom, nes būt pro dureles netilpus. Bet vis vien ji gavosi tooookiaaaaa diiiiidelė, pusę narvo užima. Gal taip ir turi būt.

Dabar liko laukt tik finišo tiesiosios. Kai tik pamatysim, kad mūsų triušės pešasi pūkus nuo savęs ir krauna lizdą - tuoj į narvą dėsim lizdadėžę, kad į ją atsivestų triušiukus. Literatūroj rašo, kad taip triušiukams saugiau. Sukuriama atskira erdvė jiems ir mažiau šansų, kad triušiukai sušals, bus mažiau prižiūrėti. Bandysim. Kol kas sukalta tik viena lizdadėžė. Gal padarysim eksperimentą, vienai triušei dėsim lizdadėžę, o kitai ne. Buvom nuvažiavę pas netoliese gyvenantį triušiniką, pasiteiraut apie triušių skerdimą. Tai jis pasakojo, kad jokių lizdadėžių nededa, triušės pačios turi puikų instinktą ir gali prižiūrėt triušiukus.

Bet kai pradedi skaityt literatūras, klausinėt augintojų, ir skaityt forumus, tai pamatai kaip smarkiai išsiskiria žmonių nuomonės, patirtys įvairiausiais klausimais. Lieka tik pačiam įgyt patirties ir susidaryt savo nuomonę, pasibandyt kas tau labiausiai tinka.

Pažiūrėsim kiek teisingas pasakymas "Dauginasi kaip triušiai".

Bulvės

Savas bulves sodinom rankutėm. Na arkliukas dar kažkiek gelbėjo. Traktorius suarė ir išakėjo daržą. O arkliukas padarė kelias vagas. Į tas vagas dėjom po vieną bulbelę maždaug kas 30 cm, o į tarpus dar pupų pamėtėm. Kas po vieną, kas po dvi, o vaikai tai saujom. Labai jau patiko darbuotis žemėje. Sudygo bulvės, laikas apkaupt. Ir čia atradom tą naują sektą Gamtine žemdirbyste vadinamą.

Prasideda eksperimentai. Turim seno užpernykščio šieno, kurio arkliukas neįveikė. Traukiam šieną iš daržinės ir tempiam ant bulvių. Bandysim mulčiuot, žiūrėsim kas bus. Šieno užteko maždaug trečdaliui, ar net ketvirčiui bulvių laukelio. Bet eksperimentas vis vien tęsiasi. Rudenį žiūrėsim kas gausis. Bulves reikia apkaupti, kad jos būtų giliau ir tamsiau. Jei bus per aukštai žemės paviršiaus, gaus šviesos, tuomet gumbeliai bus žali. Dabar dalis bulvių yra apdėtos mulču, taip slepiam jas nuo šviesos ir suteikiam daugiau drėgmės,o likusi dalis - tradiciškai apkaupta (čia jau rankutėm ir kauptukais teko pasidarbuoti). Baisiai įdomu kas bus rudeniop. O kol kas bulvės ir pupos jaučiasi puikiai, žiedus sukrovusios.

Pirmos problemos

Na va, sėklos susėtos, sodinukai susodinti... Mulčas taip pat jau kur ne kur sudėtas. Daržovės auga, kopūstai ankstyvieji jau matomas gūžes suka, bet va drugeliai jau spėjo pasidarbuoti. Pagal Gamtinė žemdirbystės principus nereikėtų jų naikinti, baidyti ar kitokių priemonių imtis... Turėtų gamta pati sureguliuoti tų drugelių populiaciją mūsų darže... Bet... kadangi mes čia pirmus metus tik bandom, tai eisim su gamta į kompromisą: truputį pavaikysim kokiais pelenais, druskiniu vandeniu, ar tabaku, truputį leisim paskraidyt. Turi atsirasti ir kopūstų atsparumas drugeliams ir turi būt darže maisto drugeliams. Gal jiems labiau patiks usnys, ar vijokliniai pelėvirkščiai, ar dar kokios kitos žolės... Bandysim kitąmet ar dar kitąmet užsiaugint patiems kopūstų sėklų, kurios nors kiek būtų atsparesnės drugeliams, ir šiaip stipresnės, užaugusios šioje dirvoje.

Kita problemėlė - agurkai. Net nežinau kas čia jiems nutiko. Ėmė visi ir pradėjo gelsti, o lapai skylėtis... Ir taip visi agurkiukai, ypač naujieji lapai... Ar čia mulčas mano blogai uždėtas, ar čia koks kitas biesas, bet visos keturios vagos vienodai nukentėjo, abiejų rūšių....

Mulčas

Prisiskaičiau apie "gamtinę žemdirbystę. Baisiai panorom savo žemelę atgaivinti, o ir per karščius savo daržovėm suteikt truputėlį atgaivos, drėgmes, ir sau dalią palengvinti - mažiau ravėti. Taigi pradėjo mulčiuot.

Pradėjom nuo lauke pasėtų agurkų. Mažiukai dar tiek agurkiukai buvo - tik pirmą antrą tikrą lapą beleidžiantys. Bet gi geriau vėliau nei niekad... Prisipjoviau negailėdama žalios žolės, padžiovinau (per karščius vakarykščiai pjauta, šiandien jau tikras šienas). Dedu tarp agurkėlių, bijau lapukus nulaužt, taikau į tarpus dėt šieno, prie pat agurkėlio, tik vienas kitas šienelis, dar duobutė tokia iš to šienelio išeina. Nu man jau storai atrodo, nes skęsta tie agurkėliai duobutėse, to šieno tiek daug atrodo... Po to palaistau... Po dienos, kitos, tikrinu - nu vėsiau po tuo šienu, ir drėgniau, bet kad drėgna, ar šlapia, tai tikrai nea. Gerai, gal taip ir turi būt. Darbuojamės toliau, daržas gi nemažas... Dengiam kitas daržoves... Dar po dienos kitos tikrinam - sausoka po tais mano agurkais, joks čia varikliukas neužsikūrė, apie kokį dar puvimą eina kalba? Šienas kaip šienas, sausas ir tiek. Vėjas nenešioja, bet oras tai pro visas puses gali košti. Suku galvą, skaitau forumą iš naujo... Mistika tie 20 cm mulčo. Kaip jį išmatuot, gi ir oras turi patekt, ir pūt kažkaip turi pradėt. Iš kur sliekai po sausu šienu eis, bet kaip ten tas oras prieis neįsivaizduoju. Pasiėmiau liniuotę ir matuoju savo agurkiukus. Nu kur tau tie 20 cm, geriausiu atveju 5 randu. Susislėgė tas pats dėtas šienas, supūt nesupuvo, bet pienės išdžiūvo, ir nieko neliko ten iš jų.... Kaimyninės žolės vietom mulčą net pakėlė nuo žemės. Kai kur net žemė vietom boluoja.. Susikaupiau, ir ėmiau kaip reikalas klot naujai šieną. Jau dėjau negailint. Net ir paaugę su 4 nuosavais lapeliais agurkai jame skęsta. Kožną agurkėlį apklojau žalia žole, kad greičiau ana pūt pradėtų. O ant viršaus jau sauso šieno, kad taip greit nesusigulėtų. Nes kiek gi galima. Jei jau taip nepavyks, tai jau geriau laistyt ir ravėt, nei kas antrą dieną šitaip mulčiuot. Pasiskaičiau, kad karvašūdis tinka varikliukui užsukt. Baisu gi dar tuo karvašūdžiu agurkėlius nudegint... Atskiedėm bačkoj, dar porą dienų bačkoj palaikėm, kad parūgtų. Ir palaistėm jau naujai antrą kart užklotą mulčą. Stengiaus tik ant mulčo pilt - kad agurkų nenuplikyt. O po to dar gerai vandeniu sulaisčiau, kad tas šienas susislėgtų, sušlaptų ir matyčiau ar užtenka, ar dar reik dėt iki tų mistinių 20 cm. Papurenus - lieka 20 cm, o jei atsiremi į ta mulčą viskas susilegia ir vėl kokie 5 lieka. Žodžiu tikra mistika. Bet. Po antro mulčiavimo, jau rimto ir supykus, užsivedė tas vadinamas varikliukas. Kirminų taip greit aišku nesubėgo, bet va vėsuma ir drėgmė pagaliau atsirado! Super, per pačius karščius, kai kelias dienas laikos 30 laipsnių, mano agurkai drėgni! Išvada - 20 cm, turi būti rimtas, suslėgtas, o ne išpurentas šviežiai patiestas; drėgmė turi laikytis nuolat, o ne tik iškritus rasai; lapinės žolės net ir šienas velniškai greit sukrenta.

Štai kaip dabar atrodo ūgtelėję agurkėliai:

Keturios eilės augurkiukų, o visi skirtingai auga. Pirmos dvi eilės iš dešinės tai specialiai laukui pirktos hibridinių agurkų sėklos, paršyta, kad lauke sėt, lauke auginti skirti. Menki tie augurkiukai, sunkiai sudygo, daugiausia 70%. O ir auga lėtokai palygint su kitoj lysvėj pasėtais "karnišonais". Kabutėse, nes ir pernai turėjau šių "karnišonų" kurie man šiltnamy užaugo iki įspūdingų karnišoniškų dydžių, net į trilitrį ne visus galėjau sukišti. Karnišonai auga puikiai. Tiesa ten irgi atlikinėjau eksperimentą. Vieną eilę sėjau tik agurkų, o kitoj agurkus su saulėgrąžom. Paskaičiau kažkur, kad agurkai mėgsta lipti į saulėgrąžas, tai ir pasėjom. Bet eksperimentas jau dabar matosi, kad nevykęs. Toj eilėj, kur augo agurkai su saulėgrąžom, agurkiukai kur kas mažesni už tuos, kurie augo vieni. Saulėgrąžos greičiau stypta ir užstoja saulę, stelbia apie save viską. Tai teko jas išraut. Palikau tik vietom keletą, kad gražiau laukas atrodytų.

Gamtinė žemdirbystė

Pasisodinom daržą, bandom, eksperimentuojam.. o žinių, tam - nerasta. Visagalis internetas, su google priešaky, tuoj skuba į pagalbą. Taip beieškant ką toliau darys su savo daržovėm, kuo tręšti, kaip kovoti su būsimaisiais kenkėjais, atradau nuostabų dalyką - gamtinę žemdirbystę. http://www.gerazemdirbyste.lt/ Šios žemdirbystės formos pagrindiniai - nekenkti gamtai,o dirbti pagal jos principus. Kai į visas piktžoles ir kenkėjus, pažiūri iš kitos pusės, jie tampa nebekenkėjais, o tiesiog visos ekosistemos, daržo, sodo ir mūsų dalis. Žemės nebereikia ravėti, nebereikia palikti jos plikos ir išdžiūvusios, tik pilkais grumsteliais nuklotos... Be to pagrindiniu darbu tampa stebėjimas ir mulčiavimas. Tokiu būdu žmogus priartėji arčiau tos žemės kuri tave maitina, ne tik iš jos imi ir stekeni,o ir ją pačią maitini. Mulčas - duoda maistą galybei mikroorganizmų, kurie savo egzistavimu maitina žemę, joje augančius augalus ir gyvūnus.

Užsikrėčiau šia mintimi. Ir nuo šiol bandysim žaisti šiuo būdu. Mokytis, bandyti, eksperimentuoti. Keik pavyks - ateitis parodys.